Tumeken's Dream (Tumeken Sapnas) yra oficialus folkloras, randamas RuneScape svetainėje. Šį folklorą išvertė Reldo iš knygos, atsiųstos High Priest of Menaphos (Vyriausiojo Menaphos Dvasininko). Folkloras anglų kalba randamas čia.
Tekstas, esantis RuneScape svetainėje, yra vertimas istorijos, kuri tradiciškai yra Book of Light and Day (Šviesos ir Dienos Knygos) dalis. Ši knyga yra Menaphite Pantheon šventoji knyga.
Tumeken Sapnas[]
thumb „Čia yra išversta ištrauka iš knygos, kurią man atsiuntė Vyriausiasis Icthlarin‘o dvasininkas iš Menaphos. Įsidėmėkite, kad vertimas iš Menaphos kalbos nėra mano stipriausias įgūdis, todėl tai, kas čia yra išversta, gali netiksliai atvaizduoti originalią teksto prasmę. Tai sakydamas aš jaučiu, jog supratau esmę parabolės, kuri supa dykumos dievų panteoną. Labiausiai tikėtina, kad ji naudojama lyg priemonė perduodant Menaphosian įsitikinimus ir mokymą vertybių, kurių kiekvienas turi laikytis gyvendamas dykumoje. Įspūdinga.“ — Reldo
Karštis tviska virš sutrūkinėjusios sausos žemės, virš smėlio kopų,
Nubalintos kaukolės su nuolatiniu išsišiepimu šypsos:
Kharid, iš pirmo žvilgsnio apleistas, tačiau gyvybė egzistuoja šioje karalystėje.
Laksto driežai, augalai geria iš Elid ir dykumos tautos džiūgauja.
Saulės Dievas, Šviesos Viešpats, šių žemių valdovas: Tumeken pakyla šį rytą.
Tumeken[]
Ankstyvaisias amžiais Tumeken atėjo į šį RuneScape pasaulį,
Tačiau iš kur, mes negalime sužinoti.
Tada tai buvo per visą egzistenciją besivystanti, šviežia ir nauja šalis.
Būdamas saulės dievu, jis pasirinko savo dievybe palaiminti Dykumą,
Pavadindamas ją Kharid - saulės kūnu, bei atvedė savo žmones į šią šalį.
Kharid buvo laukinis ir šiurkštus kraštas, bet Tumeken‘o žmonės suklestėjo
Iš griuvėsių išaugindami naują gyvybę bei gyvendami taikoje.
Tumeken buvo patenkintas, tačiau troško draugijos;
Nepaisant meilės savo tautai, jis buvo vienintelis iš dievų,
Kurio pasekėjai įšdrįso nekęsti atšiaurios dykumos dėl pagarbos trūkumo jam.
Elidinis[]
Taigi buvo taip, kad Tumeken nusprendė ištyrinėti savo žemes,
Klajojo po kopas ieškodamas karalienės, padėsiančios jam valdyti
Ir pavargdamas, kai kiekviena diena prabėgdavo be nieko.
Vieną dieną jis priėjo Elid grožį,
Iš kurios godžiai atsigėrė ir pasijuto sotus.
Taigi jis nusiteikė keliauti prie upės ištakų -
To gyvybės šaltinio tarp sausringų Kharid smėlynų,
Kur gali būti ne kas kitas, o pačios gyvybės esencija.
Ir šitaip jis sutiko Elidinis, kurios veidas buvo toks gražus, kaip ir pati upė,
Ir įsimylėjo ją visa savo esybe, o ji - jį.
Icthlarin[]
Taip dangaus šviesa ir gyvybės vanduo tapo vienu:
Iš gyvybės atėjo mirtis sūnaus formoje - Icthlarin.
Bet mirties dykumoje nederėtų bijoti.
Kur Tumeken ir Elidinis pasėja gyvybę, jų sūnus įneša pusiausvyrą
Rūpindamasis tais, kurie ją peržengia, ir saugiai juos palydėdamas į mirusiųjų karalystę.
Kaip ir tėvas, jis taip pat atvedė į RuneScape savo tautą:
Galingų burtininkų, mirties bei karo meistrų gentį.
Čia, dykumoje, jie ėmė kautis, o anapus pasaulio bei dykumos vaikai pravirko.
Taigi Icthlarin nusisuko nuo šios rasės, sugrįždamas į tėvo bandą,
Tad garbė jam tarp žmonių buvo atkurta.
Amascut, Ėdikė[]
Taip pat buvo ir dukra, graži raudonplaukė,
Tačiau jos pusiausvyra buvo visai kitokio būdo.
Kol jos brolis rūpinosi mirusiųjų sielomis,
Ji būtų panašiu atžvilgiu gydžiusi jų kūnus,
Užbaigdama gyvenimo, mirties ir atgimimo ratą.
Tačiau jos protas pasimaišė pamačius savo brolio gentį,
Kuri vedama užgaidų sėjo mirtį ir naikinimus, nepaisydama jos raginimų nurimti.
Siekdama menko keršto, ji pati ėmė naikinti - tiek fiziškai, tiek dvasiškai,
O dykumos vaikai pradėjo jos bijoti, nes ji tapo
Žvėriška. Sukta bei nupuolusia. Melage. Apgavike. Ėdike.
Tumeken Sapnas[]
Matydamas savo vaikų nesėkmes, Tumeken nuvargo.
Icthlarin‘o sugrįžimas į malonę šiek tiek jį atgaivino,
Todėl Tumeken įpareigojo savo sūnų valdyti vietoj jo, kol tuo metu pats ilsėsis.
Taigi buvo taip, jog Tumeken paliko savo žmoną; tryško ašaros šiai iš akių,
Savo išdidų sūnų, ir savo dukrą, kupiną pagiežos.
Tada Tumeken giliai susimąstė, keturias dienas ir keturias naktis
Jis sapnavo kelionę per savo dykumos karalystę,
Nukeliaudamas į jos pakraščius, jog atrastų save iš naujo.
Yra sakoma, kad kiekvieną kelionės dieną, jis atrasdavo po naują dalį savęs,
Suteikdamas joms formą ir dievybę, jog padėtų jam jo valdyme.
Ir taip prasidėjo Tumeken Sapnas.
Pirmoji diena - Het[]
Pirmąją savo sapno dieną Tumeken nusprendė keliauti į dykumos šiaurę, kur išaugo didis žmonių miestas. Al Kharid: saulės kūno miestas. Keliaudamas šiaurėn, jis neatsitraukė nuo Elid krantų ir pamatė daug ugthankis bei kupranugarių, pildančių savo kupras. Kai atėjo laikas judėti tolyn nuo upės, Tumeken prisipylė pilną indą Elid esencijos, kad savo kelionėje galėtų pasimaitinti bei prisiminti Elidinis.
Palikęs nuostabius Elid krantus, jis sutiko daug žmonių, bet kuo toliau keliavo, tuo silpnesni jie atrodė; gležno kūno ir stokojančius sveikatos dykuma lėtai pasiglemždavo. Tumeken kiek galėdamas jiems padėjo, dalindamasis vandeniu bei nešdamas ligotus, bet viduje jis gailėjosi savo tautos, per trapios išgyventi dykumoje.
Neilgai trukus, jis priėjo tarpeklį kalnų ruože ties šiauriniu dykumos pakraščiu, kuriame sutiko vyrą. Bet tai nebuvo paprastas vyras, jis išsiskyrė iš visų tvirtai stovėdamas viduryje perėjos, ištiesęs rankas lyg stabdydamas kalnus ir saugodamas perėją sprunkantiems iš dykumos. Jis pasirodė išraižytas iš to paties akmens, kaip ir uolos aplink jį, tikra akių šviesa: raumeningas bei įdegęs; fizinis tobulumas žmogaus pavidalu. Jėga ir sveikata sklido iš kiekvienos jo gyslelės.
Tumeken priėjo prie vyro ir tarė: „Tu, galbūt, esi stipriausias žmogus. Aš suteikiu Tau dalį savęs, taigi Tu man padėsi valdyti šią dykumos karalystę kaip pavyzdys mano žmonėms, jog rūpintųsi savo fizine gerove, tuomet ir jie galės būti palaiminti Tumeken‘o.“ Ir taip gimė mažesnysis dievas Het, o Tumeken, patenkintas dienos darbu, sugrįžo į savo stovyklą dykumos centre, jog pasiruoštų rytdienos kelionei.
Antroji diena - Apmeken[]
Antrąją savo sapno dieną Tumeken nusprendė keliauti į dykumos vakarus, kur gyvavo viena kitai priešiškos dvi žmonių stovyklos. Jis keliavo per aukštas kopas ir uolienas, kol rado piramides, pastatytas įžymių figūrų garbinimui, o pro jas pražengęs, jis galiausiai pasiekė ribą tarp dviejų stovyklų.
Čia jis pamatė grupes vyrų, moterų bei vaikų iš abiejų stovyklų, sustojusias viena prieš kitą priešais jų stovyklų ribą. Jie karštai ginčijosi, bet nė vienas neįrodė savo tiesos - mažos grupės atsiskyrė nuo pagrindinės: apkalbėjo, diskutavo, pešėsi ir įžeidinėjo dėl kiekvieno nesutarimo, kokį tik gali turėti dvi tautos. Tumeken nuliūdo pamatęs savo pasekėjus tokius susierzinusius.
Tada už minios jo akį patraukė būrelis beždžionių, blusinėjančių viena kitą, žaidžiančių ir kartu besimokančių, besidalijančių maistu, ir čirškiančių iš susijaudinimo. Tuomet jis pašaukė jas, o dvi gentys įbaugintos sulaikė liežuvį už dantų, kai viena iš beždžionių prabėgo pro juos link Tumeken ir žaismingai užsiropštė ant dievo pečių. Tada pažiūrėjusios atgal į būrelį gentys suprato, kodėl jis pasirinko palaiminti beždžionę, o ne juos, ir pažadėjo susitaikyti vieni su kitais.
Tumeken paglostė beždžionės smakrą ir tarė: „Tu, galbūt, esi draugiškiausia būtybė, teikianti džiaugsmą ir laimę visiems aplink. Aš suteikiu Tau dalį savęs, taigi Tu man padėsi valdyti šią dykumos karalystę kaip pavyzdys mano žmonėms, jog gėrėtųsi visuomenės džiaugsmais, tuomet ir jie galės būti palaiminti Tumeken‘o.“ Ir taip gimė mažesnysis dievas Apmeken, o Tumeken, patenkintas dienos darbu, sugrįžo į savo stovyklą dykumos centre, jog pasiruoštų rytdienos kelionei.
Trečioji diena - Crondis[]
Trečiąją savo sapno dieną Tumeken nusprendė keliauti į dykumos rytus, kur buvo didis pelkynas, besiribojantis su dar didingesniu miestu, žinomu kaip Ullek. Ten Tumeken tikėjosi pamatyti savo pasekėjus labiausiai pamaldžius, kadangi tai yra didžiausia dykumos gyvenvietė iš visų.
Ullek gyventojai atšventė jo atvykimą ir, nepaisydami jo nenoro, nusprendė surengti jo garbei milžinišką puotą. Jie išsiuntė daug medkirčių, kad prikirstų medienos laužams ir daug medžiotojų, kad primedžiotų žvėrių valgiui. Vanduo ir vynas pristatytas didelės apimties molinėmis talpyklomis; prikrautos žmogaus ūgio vaisių krūvos. Nuo tokio išlaidavimo, Tumeken akys išsiplėtė iš nuostabos. Laužai užkurti dešimt kartų didesni, nei paprastai užtektų valgiui išsikepti; apsiseilėję stori vyrai, atsilošę kėdėse, kimšosi į burnas vis daugiau maisto.
Nusiminęs dievas, nusprendęs palikti miestą, išėjo į pelkes, kur aptiko krokodilę. Gyvūnas buvo aptakus, bet galingas, su aštriareginčiomis akimis, kurios, šviečiant mėnesienai, spindėtų. Ji lėtai, tyliai persekiojo per nendres savo grobį, kol, prisiartinus visai šalia, staigiai puolė. Smulkus gyvūnas, kurį ji medžiojo, priešinosi kiek tik turėjo jėgų, bet neišvengiamai krokodilė išsikovojo sau maisto.
Tumeken patraukė krokodilės žvilgsnį, linktelėjo ir tarė: „Tu, galbūt, esi sumaniausia būtybė, mėgstanti medžioti tik tiek, kiek užtenka pragyvenimui. Aš suteikiu Tau dalį savęs, taigi Tu man padėsi valdyti šią dykumos karalystę kaip pavyzdys mano žmonėms, jog nepiktnaudžiautų savo fiziniais malonumais, tuomet ir jie galės būti palaiminti Tumeken‘o.“ Ir taip gimė mažesnysis dievas Crondis, o Tumeken, patenkintas dienos darbu, sugrįžo į savo stovyklą dykumos centre, jog pasiruoštų rytdienos kelionei.
Ketvirtoji diena - Scabaras[]
Ketvirtąją savo sapno dieną Tumeken nusprendė keliauti į dykumos pietus. Nedaug ką buvo galima rasti tame krašte, bet tai buvo paskutinė jo neištyrinėta vietovė ir jis išvyko. Karštis tą dieną buvo nepakeliamas, bet, nepriklausomai nuo to, Tumeken pasirįžo keliauti per begalines kopas.
Slinko valandos be įvykių. Nė viena siela nekirto dievo kelio; nė vienos vienišos gyvenvietės. Tačiau saulė vis tvieskė į dievą, versdama alpti ir džiūti nuo kaitros. Tumeken išsitraukė savo indą, talpinantį Elid gyvybės kraują, bet rado jį tuščią - išgėrė jį ankstesnėse kelionėse, pamiršęs pripildyti. Supratęs, kad atsidūrė sunkioje padėtyje, jis ėmė ieškoti prieglobsčio nuo karščio ir pralaukti dieną, kad nemirtų dykumoje.
Kai jau liko nebedaug jėgų, jo dėkingosios akys nukrypo į nuošalų tunelio įėjimą, kuris įkastas giliai į žemę - puiki vieta atvėsti bei atsigauti. Daug valandų praleista urve, tad dievas turėjo pakankamai laiko apmąstyti šią apgailėtiną situaciją. Per šį laiką, jis pamatė mažą vabalą, išsiraususį kelią į paviršių, bet pastebėjęs Tumeken, padaras išsirausė atgal. Po valandos, vabalas išlindo iš kito urvelio, bet, vėl pamatęs dievą, dar kartą paspruko.
Praėjus dar vienai valandai, vabalas sugrįžo, tačiau Tumeken šį kartą jau buvo pasiruošęs, sučiupo atsargųjį mažą padarėlį ir tarė: „Tu, galbūt, esi neįprasčiausias sutvėrimas, atskirai kasantis savo tunelius, vengiantis kontakto netgi su manimi, Tavo dievu. Aš suteikiu Tau dalį savęs, taigi Tu man padėsi valdyti šią dykumos karalystę kaip pavyzdys mano žmonėms, kas galėtų atsitikti, jei jie nuklystų per daug į vienatvę.“ Ir taip per prievartą gimė mažesnysis dievas Scabaras, paskutinis iš mažesniųjų dievų.
O Tumeken troško vėl pamatyti žmoną bei vaikus ir buvo įkalbėtas Scabaras‘o užbaigti savo sapną. Nepaisant jų trūkumų, niekas daugiau neturėjo jų šitiek, kiek jis. Pasirodžius nakčiai, Tumeken išlindo iš urvo ir sugrįžo į savo stovyklą dykumos centre, bet ne ilsėtis prieš rytojaus kelionę, o pabusti iš sapno.
Ir taip baigėsi Tumeken Sapnas.
Karštis tviska virš sutrūkinėjusios sausos žemės, virš smėlio kopų,
Nubalintos kaukolės su nuolatiniu išsišiepimu šypsos:
Kharid, iš pirmo žvilgsnio apleistas, tačiau gyvybė egzistuoja šioje karalystėje.
Laksto driežai, augalai geria iš Elid ir dykumos tautos džiūgauja.
Saulės Dievas, Šviesos Viešpats, šių žemių valdovas: Tumeken pakyla šį rytą.
Autorius: Stephen Rowley Kategorija:Folkloras ir Istorija